XXI amžiuje Lietuvoje genealogija populiarėja

Lietuvoje žinoma šeimos genealogijų sudarytoja istorikė Sigita Kalasauskaitė-Gasparavičienė gimė Tytuvėnuose, 1971 metais baigė Kuršėnų vidurinę mokyklą, 1976 metais – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Istorikė pagal užsakymus atlieka šeimų genealoginius tyrimus, šiuo metu sudarinėja Kybartų, Vaišvilų, Nartauskų, Nutautų, Jonikų ir Jakų genealoginius medžius.

Pirmiausia, ar galėtumėte įvardinti šeimos genealogiją ir kada pradėta ja domėtis Lietuvoje? Kas tai – mada, visuomenės poreikis, titulų ieškojimas...

Šeimos genealogija kai kurie žmonės ir sovietmečiu domėjosi, sėdėdavo archyvuose, pavyzdžiui, mano uošvis tais laikais išėjęs į pensiją ir lankydamasis archyve sudarė puikią genealogiją, kadangi jam tai buvo įdomu. O šiaip, tai buvo uždrausta ir tylima, ypač jeigu kas buvo bajorų kilmės. Bet kas domėjosi, susirinkdavo medžiagą archyve, nors aišku, tai buvo ne taip jau paprasta. Dabar tai yra kartu ir domėjimasis, aišku, ir mada, kartu ir titulai, tuo labiau kad yra Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga, kurios Legitimacijų taryba pagal pateiktus dokumentus tvirtina senelių ir prosenelių turėtą bajoro titulą. Kai prasidėjo nuosavybės, žemių atgavimas dažnai žmonės, gaudavę iš archyvo senelių metrikų išrašus, sužinodavo esą bajoriškos kilmės... Bajorus iš istorinės literatūros, romanų ir kino filmų ne vienas įsivaizduodavo buvus tikrais aristokratais, tačiau mažai kas ir težinojo, kad XIX amžiuje dauguma bajorų nesiskyrė nuo valstiečių, tik buvo laisvi, nėjo baudžiavos, bet ir žemę ardavo, ir mažus sklypelius turėjo. Dauguma bajorų kalbėjo kita kalba, buvo labiau išsilavinę, turėjo herbus, kuriais labai didžiavosi, ir ne mažiau nei lietuviškai kalbantys valstiečiai gerbė ir mylėjo Lietuvą.

Genealogija susidomėjimas išaugo po nepriklausomybės. Dabar, kai pasaulis persimaišęs, - vieni važiuoja, išvažiuoja, kiti grįžta, tuokiasi su užsieniečiais, - atėjo toks periodas, kada, daugiausia amerikiečiai, ypač lietuvių kilmės, ne vienas jau net nekalbantis lietuviškai, pradėjo domėtis, kas esąs, iš kur, kodėl, kaip atsirado ir kodėl toks, o ne kitoks, o jeigu dar žinoma, kad proseneliai buvo bajorai, didžiuojasi savo lietuviška ir bajoriška kilme, pradeda domėtis Lietuva, mūsų istorija, ieško ir suranda savo giminaičius. Nors pagal Amerikos Konstituciją, gauti titulus iš kitų valstybių yra uždrausta, bet jie nori turėti savo genealogiją, užsako herbus, juvelyrams – sukurti žiedus ir pan. Pastebėjau, kad žmonės po savęs nori palikti ne tik namą, mašiną, knygas, bet ir giminės istoriją.

Daugiau nei dešimtmetį archyvuose teko raustis ir ieškoti įvairių šeimų genealogijų. Gal paminėtumėte svarbesnius darbus?

Svarbesnės genealogijos tos, kurių dokumentai geriau išlikę ir lengviau jas sudaryti bei tos, kurios man pačiai, kaip istorikei, yra įdomios. Pavyzdžiui, Vambutų, kadangi daug gauta dokumentų iš Peterburgo archyvų, kurie, anot legendos, siejami su piliakalniu netoli Viešvėnų ir karaliaus Mindaugo laikų kunigaikščiais Vambutais, Amforavičių iš Aukštaitijos, turinčių graikišką kilmę, Berlinskų iš Trakų pavieto, kurie giminiavosi su baronais Galeriais, Milvydų, anot legendos, kilusių iš švedų, Mileikų, Prijalgauskų , Daugėlų, Komarų, Jasevičių, Janavičių, garsi bajorų giminė Rybskiai, kunigaikščiai Giedraičiai, kurių kelių šakų genealoginius medžius teko sudarinėti, kunigaikščių Glinskių genealogiją sudariau paprastai medicinos seseriai, tačiau daugiausia - bajorų genealogijos. Tie, kurie priklauso dabartinei bajorų sąjungai, – vieni iš pagrindinių mano klientų. Nors, tiesa, kai kurie ir patys turėjo šeimoje išsaugotus dokumentus, pavyzdžiui, bajorų Rusilavičių, Vicevičių, Bartkevičių ir kt. palikuonys ir t.t. Atlieku genealoginius tyrimus ir užsieniečiams, ieškau ir surandu jų giminaičius Lietuvoje. Kuomet atrandu jų bajoriškas šaknis, ne vienas po to įstoja ir į sąjungą. Dabar sudarinėju Tvirbutų genealogiją. Kadangi Lietuvos archyvuose išliko nedaug dokumentų, tai bendradarbiauju ir kartu ieškome su kolega iš Peterburgo.

Ar Lietuvoje yra populiarus šeimų genealogijų sudarymas?

Kokie ketveri penkeri pastarieji metai yra tiesiog populiarumo bumas. Į mokyklų mokymo programas yra įtraukta, mokiniai braižo šeimos medžius ir namų darbus ta tema užduoda. Kai žinai savo šeimos istoriją, tai ir į valstybės istoriją kitaip imi žiūrėti. Mus mokydavo, kad mūsų istorijoje pagrindiniai buvo karaliai ir didikai, kurių vaidmuo ir indėlis mūsų istorijoje buvo didžiausias, buvo rusai, švedai, kurie norėjo užkariauti mūsų šalį. Tačiau, kai per šeimos istoriją pamatai, kaip tuose didžiuosiuose įvykiuose dalyvavo tavo šeimos nariai, pavyzdžiui, sutartyje su Švedija XVII amžiaus viduryje, randi savo proproprosenelių arba to žmogaus su ta pačia pavarde parašą, arba nuvažiuoji į kokią bažnyčią, kaip viena klientė nuvyko į Tytuvėnus ir rado lentelę, kad ten palaidotas Jagminas, tuomet visai kitaip ir į bažnyčią žiūri. Kurie dvarų neturi arba dvarai jau seniai prarasti, lanko tas vietas, veža ten savo vaikus ir anūkus, tose vietose net kryžius pastato. Nors pačių dvarų kartais ten jau nebėra ir tik keli medžiai teauga, tačiau lieka ryšys su proseneliais ir jų gyventomis vietomis. Visa tai perima ir vaikai.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip sudaromos šeimos genealogijos, kur ir kaip ieškote dokumentų?

Pagrindinė šaltinių bazė yra Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, ten yra beveik visų Lietuvos bažnyčių XVIII-XX amžių metrikų knygos, Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputatų kanceliarijų archyvai, kur sukaupta medžiaga apie bajorų kilmę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių įstaigų, pavietų teismų dokumentai, dalis svarbios medžiagos yra Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge, kita dalis – Mokslų akademijoje. Tyrimas pradedamas nuo geriausiai žinomo prosenelio arba senelio, nes dažniausiai žmonės žino senelių gimimo datas ir vietas. Tikslias valstiečių genealogijas galima sudaryti iki XVIII amžiaus pabaigos, nes iki to laiko išlikusios metrikų knygos, nors kai kurių bažnyčių, pavyzdžiui, Aukštaitijos, yra iš senų metrikų knygų, tada genealogija būna dar ankstesnė. Taip pat sudaromos genealogijos pagal inventorių, gyventojų surašymo duomenis, bet tuomet galima ir apsirikti. O bajoro genealogiją dažniausiai galima surašyti iki XVII amžiaus pradžios, kadangi XVI amžiaus dokumentai blogai išlikę ar blogai sutvarkyti ir juos visus surinkti sunku.

Teko girdėti, kad Jūs kreipėtės į valdžios pareigūnus dėl Lietuvos archyvų duomenų apribojimo genealoginiams tyrimams.

Pagal naujus archyvų ir asmens duomenų apsaugos įstatymus nebuvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvoje yra vystomas ir genealogijos mokslas, ir atliekamos genealoginių tyrimų paslaugos, tai daro ne tik valstybinės įstaigos, bet ir privatūs asmenys. Dabar archyvinėms byloms su asmens duomenimis nustatytas 100 metų apribojimo terminas. Faktiškai, būdama genealoge, galiu tyrinėti metrikų knygas, kurios užsibaigia 1905 metais, taigi per tą 100 metų laikotarpį prarandu tris kartas. Mano veikla remiantis archyvų įstatymu priskirta ne mokslinei, o komercinei, tai būtų galima palyginti su kioskininke, prekiaujančia batais turguje. Todėl kreipiausi į kelis deputatus, tuomet susidomėjo spauda, nesitikėjau, kad viešumas galėtų padėti. Man buvo paaiškinta, kad veikla, kuria užsiimu, pagal įstatymą iš tikrųjų yra priskiriama ne komercijai, bet mokslui ir praėjusi patikrą Asmens duomenų apsaugos inspekcijoje po dviejų mėnesių galėsiu gauti leidimą dirbti taip, kaip anksčiau esu dirbusi. Tai man suteikė viltį. Nors nesu tikra, kaip ateityje bus iš tikrųjų.

Vis dėlto kas trukdo vystytis šeimos genealogijai Lietuvoje?

Istorinius tyrimus atlikti trukdo tai, kad nėra gerai sutvarkyti archyvai, o apie archyvinių fondų kompiuterizavimą tenka tik pasvajoti, labai daug metrikų knygų yra sunykusios, suirusios, nes tam valstybė skiria mažai lėšų, be to, nemaža bylų negaliu gauti skaityti, kadangi užrašoma, kad jos restauruojamos, o negaudama dvejų metų laikotarpio knygų, daug prarandu. Dėl mažo finansavimo restauravimas vyksta labai pamažu, nors šiuo metu Lietuvos istorijos archyvas, turėdamas galimybę, pradėjo dalį bylų mikrofilmuoti. Tuomet originalų nebegaunu, tačiau sukant mikrofilmus greitai gali surasti, kas reikalinga. Kartu apsaugomi ir originalai. Pagal naująjį įstatymą mes, privatūs istorikai, su archyvu turėtume sudaryti sutartį, tačiau jeigu jis tampa komercine įstaiga, tuomet laukiame iš jo ir tinkamų paslaugų. Šiandien mes iš archyvo gauname tik geriau ar blogiau išsaugotus dokumentus, dauguma apyrašų rusų kalba, viską turime patys susirasti. Archyvų sistemos vadovaujantys darbuotojai daugiausia semiasi patirties iš prancūzų, kad neatimtų iš tyrinėtojo pažinimo džiaugsmo, todėl tegul jie ieško, ko jiems reikia, patys. Dabar Lietuvoje naujajam įstatymui galiojant ir patiems beieškantiems atsiras labai daug kliūčių; dokumentų su asmens duomenimis, sudarytų po 1905metų, jie negaus.

Violanta Bružaitė, "Voruta", Nr. 2 (572), 2005 m. sausio 22 d.