Mitologinė Lietuvos metraščių tradicija išvardija lietuvių kunigaikščius nuo I a., pradedant legendiniu Palemonu. Lietuvių kunigaikščių vardai rašytiniuose šaltiniuose žinomi tik nuo XIII a.

XII a. pb.-XIII a. atsiranda vadai. Pradeda formuotis trečias luomas - kunigaikščiai. Kunigaikščių sluoksnis susidaro Lietuvoje ir Žemaitijoje, tačiau jo nėra Prūsijoje, nors pastaroji ūkiniu požiūriu nesiskyrė. Aktyviausiai šie procesai vyksta pietryčių Aukštaitijoje. Ten gyvenantys aukštaičiai buvo labai kariškai aktyvūs.(Šaltinis Vikipedija)

Daugiau apie Viduramžių Lietuvos valdovus

ALGIRDAS (1345-1377)

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas , prijungdamas daug rytinių slavų žemių, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padarė didžiausią Europoje valstybę. Rusų metraštininkai dėl žygių į Maskvos žemes Algirdą vadino „piktu, bedievišku ir negarbingu" priešu, kartu pripažindami, kad „iš visų brolių Algirdas buvo gabiausias", kad savo sugebėjimais ir valdžia jis pranokęs tėvą ir dėdę.

Pasak rusų metraštininkų, Algirdas pasižymėjo santūrumu, atsargumu, gudrumu. Derybomis Ir sutartimis jis pasiekdavo daugiau negu ginklo jėga. Net ir žygio metu jis sugebėdavo užsiimti ir visos valstybės reikalais.

Algirdas buvo pakantus įvairioms religijoms, panašiai kaip ir jo tėvas Gediminas. Todėl Lietuvos valstybėje talkiai sugyveno pagonys Ir graikų tikėjimo išpažinėjai, t. y. lietuviai ir rytiniai slavai. Jis buvo vedęs rusų stačiatikių kunigaikštystes, bet pats laikėsi tėvų tikėjimo. Toks jis ir mirė. Mat, būdamas sumanus diplomatas, suprato, kad, priėmęs Romos ar Bizantijos krikštą, jis netektų lietuvių pagonių paramos. Tiesa, Algirdo dvare bei šeimoje stačiatikių įtaka buvo didelė, vis dėlto Algirdo vaikai, gimę iš antrosios santuokos, iki tėvo mirties liko pagonys. Nors ir labai sumanus ir ryžtingas buvo Algirdas, jam nepavyko sutramdyti kylančios Maskvos jėgos, kuri nuo XV a. pabaigos vis labiau ėmė grasinti Lietuvai.

VYTAUTAS DIDYSIS (1392–1430)

Lietuvos valdovas Vytautas Didysis buvo gerbiamas jo valdymo metu, jis dažnai minimas vokiečių, lenkų, istorikų veikaluose, jo asmenybei daug dėmesio skyrė lietuvių istorikai, rašytojai. Štai ką rašo apie Vytautą ne tik kaip valdovą, bet ir kaip lietuviško tvirtumo pavyzdį istorikas Zenonas Ivinskis 1930 m. išleistoje knygoje „Vytautas Didysis" (fotografuotinis leidimas išleistas Vilniuje 1988 m.). „Vytautas buvo kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Ir visą gyvenimą pasiliko tikras lietuvis. Tik pasaulėžiūros atžvilgiu nebuvo jis toks vieningas. Iš pat mažens Vytautui teko augti dvlejų tikėjimų įtakoje. Jo tėvai buvo pagonys; ypač Birutė turėjo jam įkvėpti savo nusistatymus ir pažiūras apie lietuvių tikybos dievus, pomirtinį gyvenimą. Iš vėlyvesnio Vytauto veikimo matyti, kad jis prie savo motinos buvo labiausiai prisirišęs. Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Kita vertus, Vytautui Trakuose ir dėdės Algirdo šeimoje tekdavo susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai lankydavosi iš Vakarų ir Rytų Europos pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai".

XVII a. Lietuvos dailininkas Vytautas Didysis (Vilniaus paveikslų galerija)

Rugsėjo aštuntoji minima kaip Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto karūnavimo diena (Nors Vytautas negavo karūnos), taip pat ir kaip padėkos už atgautą nepriklausomybę diena, nes po rugpjūčio pučo Maskvoje pasaulis tarsi atsibudo ir „atrado" Lietuvą.